Laidojimo tradicijos

Šio puslapio tikslas - laidojimo tradicijų ir antkapinių paminklų kūrybos bei gamybos raidos Lietuvoje apžvalga.

"Vakarų baltai pasižymėjo įdomiomis urnomis", ( M.Gimbutienė " Baltai priešistoriniais laikais" V.: Mokslas, 1985. p.78 - 81), " Beveik viso jų arealo urnoms būdingi antropomorfiniai bruožai. Kriaušės pavidalas greičiausiai priminė žmogaus pavidalą. Daug kur, pavyzdžiui, Vakarų Mozūrijoje ir Semboje, ant urnos kaklo ar dangtelio buvo vaizduojamos akys, o pati ji išpuošiama geometrinių raštų.

Iš pradžių žmogaus veido bruožai buvo visiškai neryškūs: 2 mažos skylutės ant urnos kaklo ar dangtelio simbolizavo akis. Kartais mažas iškilimas tarp skylučių reiškė nosį. Su šitokiomis urnomis rasti gulbės kaklo pavidalo smeigtukai datuojami 650 - 625 m. prieš mūsų erą.

Moteriškos urnos labai dažnai vaizduojamos su antkaklėmis: tai imitacija plačių, iš daugelio apvijų sujungtų apykaklinio tipo antkaklių, randamų Šiaurės Lenkijoje ir Rytprūsiuose. Ant urnos kaklo kartais pribadyta skylučių ir brūkšnelių, kurie greičiausiai reiškė gintaro ar stiklo karolius. Visos urnos turėjo kepurės pavidalo dangtelius su skyle viršuje( vėlei iškeliauti ?).

Atrodo, kad urnos buvo daromos individualiai, atsižvelgiant į mirusiojo lytį ir ypač į socialinę padėtį. Iš visų išsiskirianti Grabovo urna yra itin gražiai padaryta ir gausiai išpuošta mitologinėmis scenomis. Ji, matyt, skirta labai svarbiam asmeniui. Sprendžiant iš žirgų, vežimo ir saulės (skydo) pavaizdavimo, ši urna galėjo priklausyti kunigaikščiui."

Mūsų eros pradžioje kūnai buvo laidojami. Tokių tradicijų atsiradimui, įtakos turėjo besiplečiantys prekybiniai ryšiai su kitomis kultūromis (pavyzdžiui: slavų, germanų, Romos imperija ir t.t.). Laidojama buvo pilkapiuose, 5 - 7 km, nuo gyvenvietės. Socialiniai skirtumai išliko ir ryškėjo.

"Kunigaikščio kapas aptiktas pačiame didžiausiame - 18 m. skersmens - pilkapyje, o kiti buvo ne didesni kaip 8 - 10 m." ( M. Gimbutienė, toje pat knygoje) "Maždaug 55 m. valdovas gulėjo nedegintas smėlio aikštelėje po akmenų sampilu. Prie jo kaulų rasta 85 cm. ilgio geležinis kalavijas, skydas, iečių, kirvis, žirklės, pincetų, kaulinės šukos, sidabrinių žieduotųjų segių, sidabru ir auksu puoštų apskritimų ir keturkampių plokštelių, gražintų rozetiniu raštu ir įmuštomis akutėmis, sidabrinė elnio figūrėlė ir žirgo aprangos daiktų.<...>

Deginimo paprotys baltų žemėse įsigalėjo nuo mūsų eros 5 a., o kuršių - tik nuo 10 a. laikėsi ir įvedus krikščionybę. Lietuvos didieji kunigaikščiai labai iškilmingai buvo deginami iki keturiolikto amžiaus pabaigos. Antai Algirdas sudegintas su 18 karo žirgų 1377 m. miške į šiaurę nuo Vilniaus.

J. Duglošas, rašęs 15 a. pradžioje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą; ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais.

Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, keliavęs po aisčių (prūsų) žemę apie 880 - 890 m., paliko labai įdomų turto dalybų ir laidojimo papročių aprašymą:

"Aisčiai turi paprotį mirusį žmogų apie mėnesį ar du laikyti nedegintą, apsuptą giminių ir draugų. Karaliai ir kiti kilmingieji laikomi tuo ilgiau, kuo turtingesni, kartais namie jie guli nedeginti pusę metų. Ir visą laiką, kol kūnas yra namie, geriama ir linksminamasi bei žaidžiama. Nunešę kūną ant laužo, tą pačią dieną padalija likusį turtą į penkias ar šešias dalis, o kartais ir į daugiau, priklausomai nuo mirusio turtingumo.

Tada padeda didžiausią jo dalį apie mylią nuo miesto, paskui kitą, trečią dalį, kol visas turtas išdėstomas mylios atstumu. Paskutinė dalis padedama arčiausiai miesto, kuriame guli mirusysis. Tuomet už penkių ar šešių mylių sušaukiami vyrai, turintys greičiausius žirgus. Eikliausio žirgo šeimininkas pirmas pasiekia didžiausią dalį. Paskutiniam paėmus mažiausią turto dalį, visi išsiskirsto su turtais namo ir gali juos turėti. Todėl greiti žirgai yra labai vertinami. Išsidaliję visą turtą, nuneša mirusįjį ir sudegina drauge su ginklais ir drabužiais. Beveik visas turtas būna išeikvojamas, kol mirusysis taip ilgai laikomas namie.

Ir dar aisčiai turi paprotį būtinai sudeginti žmones; jei kas randa nesudegusį kaulą, reikia mokėti didelę išpirką ( gali būti sunku išpirkti). Tarp ais�?ių yra gentis, mokanti daryti šaltį, todėl užšaldytas lavonas gali ilgai gulėti ir negesti. Jei kas atneša du indus, pilnus alaus ar vandens, jie padaro, kad užšaltu, ar tai būtu vasara ar žiema".

"Antkapiniai paminklai įvairiose Lietuvos vietose turi kai kurių skirtumų. Žemaičių antkapiniai paminklai dažnai būdavo koplytėlių arba neaukštų kryžių, stogastulpių, koplytstulpių pavidalo. Klaipėdos krašte, ypač Nidoje, Rusnėje, išliko prosenoviniai paminklai (krikštai (a.a.Ugnė Karvelis, kuri buvo Lietuvos ambasadorė prie UNESCO, dėka, įtraukti į pasaulio kultūros paveldo sąrašus. Red. Pastaba.)) padaryti iš storų lentų, ant kurių išpjaustyta arklių, paukščių, roplių, gyvulių kojų, žmonių, augalų, ir kitokie siluetai. Daugelis antkapinių paminklų, susieta su krikščioniškąją religija, neprarado savo archainių formų. Antkapiniai paminklai simbolizavo mirusiojo ryšį su dangumi.

Aukštaitijos ir Dzūkijos antkapiniai paminklai - tai kryžiai simboliai, neatsiejamai sujungti su pagoniškais meno elementais, kuriuose tariamai apsigyvenanti mirusiojo vėlė. Tai saulė, mėnulis, žvaigždės, stilizuoti arba realistiškai pavaizduoti žal�?iai, augalai, ypač ąžuolo šakos, žydintis arba su vaisiais medžiai, gėlės ir pan." (Pranė Dundulienė "Senovės lietuvių mitologija ir religija" V.: Mokslas,1990.p.75)

Sekan�?iame straipsnelyje panagrinėsime 19 - 20 a. antkapinių paminklų raidą ir laidojimo tradicijas Lietuvoje.