„Medis - viena esminių baltų pasaulėvydos, dieviškos tvėrinijos suvokimo, Visatos Ašies ir savojo vidinio Aš išraiškų. Kryžius lietuviui - tai Gyvybės medis, kurio statmuo - vyriškasis pradas - veda į Dangų, o besiskleidžią šakos - moteriškasis pradas - jungia jį su žemiškąja gyvybe. Tai Žinių, Išminties, Pažinimo, Amžino Gyvenimo medis.

Baltiška medžio samprata - tridališkumo suvokimo pavyzdys bei savita tokio sudėtingo dalyko išraiška. Šaknys - požemis, žemės gelmių galios galios ir gaivalai - tai materialios stiprybės, bet kartu ir visų žemiškų pavojų šaltinis. Šaknys - pagrindinė medžio medžiaginio maitinimosi priemonė, o visuomenėje - tai juo vaizduojamo žmogaus praeities lygmuo. Vaizdi požemio jėgų išraiška - gyvatė po medžiu, tarp jo šaknų. Įsidėmėtina tai, kad šioji gyvatė baltų kraštuose - nenuodinga. Tai mūsų senolių mylimas žaltys. Matyt, senovės lietuviams gyvatiškoji apačių jėga nebuvo pavojinga. Ją mokėta prisijaukinti. Toliau medis savo kamienu iškyla į antžemį ir skleidžiasi šakomis į plotį, aprėpdamas žemiškąjį gyvenimą. Kamieno šerdies, karnos ( karmos ? ), žievės švara, sveikata, augimas apsprendžia mūsų buvimo čia ir dabar pobūdį bei lemia ateities lapojimo ir žydėjimo galimybes. Teisybė, kitur šakos priskiriamos jau dausų erdvėms, tačiau tai, kas yra sumedėję, kieta, negali būti dangiška. Be to, ir kalba sako, kad šakos - tai tos pačios šaknys, tik kiek aukštesniame lygmenyje. Šios šaknys - šakos jau gali siurbti jėgas ne tik iš žemės, o ir iš Saulės, iš Dangaus. Kai medis lapoja, sužaliuoja, pražysta Gėrio žiedai ir užauga Tikėjimo vaisiai, ant jo viršūnės nutupia Dvasios paukščiai, jis pramuša žemiškus lygmenis ir iškyla į dangiškas erdves. Medis tampa jungtimi ( jievaro tiltu ) tarp šiapus ir anapus, tarp dangaus ir žemės, tarp žmogaus ir Dievo. Taip atsiveria ateitis.

Indijoje, Egipte įšventinimo apeigose būdavo „nukryžiuojama" pririšant prie kryžiaus. Tai dvasinis išbandymas, o ne mirties bausmė. Šiuo atveju Kryžius - tai Gyvybės medis, gėrio ir blogio pažinimo medis, jungtis tarp čia ir Ten. Vėliau romėnai tokį kryžių pavertė mirties medžiu. Dievo Sūnus šį išniekintą medį-kryžių vėl pašventino, paversdamas jį Atpirkimo, Pažado ir Amžino Gyvenimo simboliu.

Lietuviškai Medžio sampratai tinka visa, kas pasakyta apie kryžiu, ir kartu tai, ką talpina savyje ratas ( kiaušinio pasaulėvaizdis). Juk medis išauga iš sprogusios sėklos, paslaptingo mažučio, tačiau begalybę talpinančio grūdo - to paties rutulio, kiaušinio. Iš taško, vos matomos sėkliukės išsiskleidžia po pasaulius šakos, iškyla į dieviškas aukštumas kamienas, suputoja lapais gyvastis, užgieda viršūnėje dvasios paukščiai. Pagrindinis rytietiško Kiaušinio ir baltiško Medžio skirtumas tas, kad ten vaizduojamas dar nepasireiškęs, „polukštu" glūdintis pasaulis, o mūsų krašte Gyvenimas jau auga, žaliuoja, žydi.

Ir pats žmogus - Kryžius, pradžia ir vidurys ( sanskr. Madhyam ) kartu, tiltas tarp dangaus ir žemės, tarpininkas ( lot.medium ), pasaulio Ašis ( Aš ), tai - pats medis ( arba mediam ).

Pažvelkime į žmogų iškeltomis aukštyn arba ištiestomis į šonus rankomis. Regėkime kraujotakos, nervų ir jėgų upes. Medis, besišakojąs mumyse, taps akivaizdus. Čia išryškėja dar vienas rytietiško rutulio - Kiaušinio ir baltiško Medžio - žmogaus skirtumas. Štai žmogaus kiaušas - tam tikrų galių talpykla, kurios tik nuošimtis pasireiškia per visą gyvenimą. O žmogaus Aš - pasaulio Ašis - stuburas, Šerdis einanti per širdį - nuolatinė gyva Dangaus ir Žemės jungtis. Ja dauguma žmonių taip ir neišmoksta naudotis. Juk gyvatė ( gyvybės energija ), raitydamasi aplink Medžio kamieną ( Ašį, stuburą ) ir per jo jėgų ratus ( čakras ) kildama aukštyn, turėtu išsiveržti per varus ( bromą ? ) viršugalvyje - Bramos angą ir žmogų panardinti ( nirvana ) į tikrąją Šviesą, sulieti su dievu."

Ištrauka iš knygos „ Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai „  Rasa Ambraziejienė