 |
Saulutė
Antkapinių paminklų puošybai Lietuvoje neretai pasirenkama saulutė, dažniausiai nukaldinta kalvio iš metalo ar iškalta/graviruota antkapinio paminklo poliruotoje fasadinėje plokštumoje. Saulutė pasirenkama kaip pagrindinis kompozicijos elementas, atitikmuo kryžiui. Žemiau pateikiame ištrauką iš Alfredo Širmulio knygos „Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai" ( Vilnius, 1999 m.) apie saulutės simbolį Lietuvoje. „Įvairiais būdais išploti, susukti ar kitaip išlankstyti turimų formų geležies strypai pasižymėjo žaismingomis vibruojančiomis linijomis, kurias dar labiau pagyvindavo šviesus dangaus fonas. Geležinės memorialinių paminklų viršūnės buvo komponuojamos atsižvelgiant į paminklų pobūdį, jo dydį bei aukštį, kad lengvose, ažūrinėse jų formose žiūrovas galėtų lengvai perskaityti ten įkomponuotus simbolius. Tokiu būdu buvo sukurta gausybė memorialinių paminklų viršūnių, pasižyminčių didele įvairove. Didžioji dalis geležinių saulučių arba ornamentuotų kryželių sukaupta įvairių muziejų fonduose arba privačiose kolekcijose. Atsietas nuo pagrindinio paminklo, kuriam specialiai buvo nukaldintos, geležines memorialinių paminklų viršūnes jau nebeįmanoma visapusiškai nagrinėti. Šiek tiek netektį gali kompensuoti dar iki šiol natūralioje aplinkoje išlikę pavyzdžiai, tačiau didžioji jų dalis priklauso jau tik XIX a. antrajai ir XX a. pirmajai pusei. Analizuojant tokius pavydžius, kurių kompozicijoje kartu suderinti ir pagoniški ( baltiški ) ir krikščioniški simboliai, tenka ypatingą dėmesį atkreipti į tai, kad senieji - pagoniški simboliai jau yra įgavę krikščioniškąją interpretaciją. Todėl netenka stebėtis, kad liaudies meno tyrinėtojai stogastulpius, koplytstulpius arba kartais net žemaitiškas koplytėles pavadindavo kryžiais. Ilgainiui geležinėmis saulutėmis arba ornamentuotais kryželiais buvo puošiamos net medinių kryžių viršūnės. Tokio papročio, išlikusio iki mūsų laikų, gyvybingumo priežasčių ir prasmės reikėtų ieškoti dar iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje laikotarpyje, mūsų žiloje senovėje, kai baltai gyveno darnoje su gamta ir jų pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą formavo gamtos reiškiniai. Šia prasme itin aktualus yra Marijos Gimbutienės darbas „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene". M.Gimbutienės nuomone, senieji simboliai, išlikę lietuvių liaudies mene, savo verte lygūs lietuviųkalbos vertei, kuri yra išlaikiusi labai artimas indoeuropiečių prokalbei formas, o senieji liaudies meno simboliai padeda rekonstruoti tikėjimo idėjas. Ypač svarbi senovinei simbolikai suvokti yra M.Gimbutienės suformuluota dviejų polių idėja. Ji rašė: „Simboliai liaudies mene ir jo pirmtake žemdirbystės eros proistoriniame mene buvo ne gaivališki, be sąryšio atsiradę įkvėpimo padariniai, o gerai sutvarkytos sistemos elementai. Simbolių sistemoje išryškėja dviejų polių, vyriškojo ir moteriškojo idėja. Vieni simboliai reiškia vyriškąjį gamtos elementą ir yra susiję su dangumi, jo kitimu, reiškiniais, įvairiais dangaus kūnais ir dangumi - dievybe. Kiti simboliai priklauso moteriškajam elementui, t.y. žemei, jos kalneliams, uoloms,augalams ir žemei - dievybei". M.Gimbutienė, vadovaudamasi dviejų polių ideja, simbolių sistemoje vyriškajam gamtos elementui priskiria visus reiškinius susijusius su dangumi, jo kitimu, įvairiais dangaus kūnais ir dangumi - dievybe.  „Šie dinamiški kūnai, t.y. dangaus elementai, vaizduojami apskritimu arba ratu. Su apskritimo arba rato šeima susiję svastikos, kryžiai ir spiralės. Šioje simbolių grupėje ypatingą vietą užima apskritime nupieštas kryžius, vaizdžiausiai parodantis dangaus dinamiką. Aukštyn ir žemyn, pirmyn ir atgal besisukanti spiralė simbolizuoja ritmingą dangaus kūnų pasislinkimą ir grįžimą atgal. Piešiant šias judrias figūras, matyti, buvo tikimasi palaikyti ir skatinti amžiną judėjimą". Lietuvių liaudies memorialinių paminklų geležinės viršūnėse labai dažnai aptinkami apskritimai, segmentinės žvaigždės yra tarpusavyje susipynę ir išdėstyti simetriškai. Tačiau labai nesunku iš jų išskirti atskirus pavidalus: saulę, mėnulį ir žvaigždes, kurie sukelia juose slypinčių galingų gamtos jėgų įspūdį. Mėnulio fazių kaita buvo svarbiausia šio dangaus kūno garbinimo priežastis. Ypač reikšmingas buvo jaunas mėnulis. Mėnulio išnykimas delčioje ir jauno pasirodymas nešė gerovę, šviesą ir sveikatą. Šalia pagrindinių dangaus kūnų, simbolizuojančių saulę, mėnulį ir žvaigždes, geležinėse viršūnėse pasitaiko ir kirvio ženklas. „Geležiniai viršūnės kryželio galai užbaigiami kirvuku arba jis iškalamas ant kryželio skersinio. Dažnai kirvis yra šalia žaibo ženklo - zigzagiško spindulio ( ... ). Kirvis simbolizuoja dangaus-dievybės jėgą. Kirvio simbolis Europos tautų religijoje ir mene - akmens amžiaus palikimas", - teigia MarijaGimbutienė. Viskas kas gyva priklauso žemei, todėl, šalia vyriškojo prado dinamiškumo, iškeliama didžioji žemės galia gimdyti. Tačiau moteriškasis pradas, gimdantis visa kas gyva, toks liaudies mene neparodomas - jį reikia pajusti. Vyriškojo prado (dangaus) ir moteriškojo (žemės) sąveikos rezultatas lietuvių liaudies mene vaizduojamas augaliniais motyvais: nuo vešlaus pumpuro ar žiedo iki vaisiais aplipusio medžio. Rašydama apie medinius kelių aukštų lietuviškus stogastulpius, kokių neturi Lietuvos kaimynai, M.Gimbutienė teigia, kad stogastulpis panašus į medį, o lietuviškų stogastulpių su saulėmis ir mėnuliais viršūnės panašios į indoeuropiečių ir finougrų tautų tikėjimų bei meno dirbinius. Savo ilgamečių dviejų polių idėjos tyrinėjimų išdavas M.Gimbutienė apibendrindama, rašo: „Matėme, kad liaudies ir proistoriniame mene akmuo, akmeninis stulpas, medžio kamienas paprastai vaizduojami apsupti vyriškos lyties gyvūnų, paukščių, kirvių, ratų, skritulių, saulių, mėnulių. Lietuviškų stogastulpių kūginis stogelis būdavo apvainikuojamas saule, mėnuliu ar paukščiu; šliužai rangydavosi abiem stulpo šonais ( ... )". Lietuvoje įtvirtinant krikščionybę, kaimų aplinkoje buvo išsaugoti senųjų ikikrikščioniškųjų medinių liaudies monumentų pavidalai: stogastulpiai, koplytstulpiai bei koplytėlės, jų viršūnėse vis labiau išryškinant kryžiaus ženklą, o seniesiems simboliams suteikiant katalikų tikėjimui priimtiną prasmę. Saulė visose tautose - vienas iš seniausių ir svarbiausių simbolių, kuris susijęs su ugnimi ir šviesa. Krikščionybėje saulė siejama su Jėzumi Kristumi bei Prisikėlimu, taip pat aptinkama kai kuriuose Švč. M. Marijos bei Nukryžiavimo siužetuose. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinė rūšis, kurią liaudies meistrai galėjo matyti vietinėse bažnyčiose, buvo perimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas moters, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas". Geležinės saulutės, kurių centre įkomponuota Švč. M. Marijos monograma, o kartais ir nesant monogramos, saulės ženklas su žvaigždžių vainiku ir apačioje jo įkomponuotu pusmėnuliu reiškė tą patį (Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos ikona). Ostijoje tarsi saulėje įkomponuota Jėzaus Kristaus monograma IHS ilgainiui taip pat paplinta ir geležinėse liaudies memorialinių paminklų viršūnėse, kuriose kaip ir senovėje minėti simboliai priklauso dangui."
|
