Kryžius, o tiksliau kryžiukas atsirado dar senajame akmens amžiuje kaip ugnies ženklas. Vieni autoriai mano,kad pirmiausia šis ženklas pasirodė senovės Indijoje ir Kinijoje, o kiti - kad Mesopotamijoje, Babilonijoje, Sirijoje, Egipte bei kitose Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros baseino šalyse. Tačiau kryžiaus ženklas rastas Amerikos žemyne, senovės indėnų kultūros paminkluose.

Dar akmens amžiuje šis ženklas aptiktas dabartinės Prancūzijos ir Vokietijos teritorijose. Dažnai kryžiaus ženklas būna įrėžtas į apskritimą ( ratą ). Kaip nurodo G.Vilkė, paleolite randamas kryžius yra ne kas kita kaip indėnų „amžinasis medinis kryžius", t.y. pasaulio šalių modelis, tačiau jis galėjo tapti ir saulės simboliu, norint pavaizduoti saulės ( dienos ar metų ) bėgsmą.

Kryžiaus ženklas ( kartais svastikos pavidalo ) anksti randamas ir Lietuvoje archeologijos paminkluose. Vienas iš pirmųjų tokį svastikos formos kryžių pastebėjo V.Šukevičius ant išdegtos Nočios ( Vilniaus gub.) urnos. Panašų svastikos formos kryžių yra nurodę archeologai J.Puzinas ir R.Volkaitė-Kulikauskienė. Pagaliau archeologas A.Luchtanas 1989 m. Tokį kryžiaus ženklą, jau kaip puošybinį ornamentą, rado Kernavėje ( maždaug iš XIV a. ). Kol kas sunku pasakyti, kada kryžiai ir kryželiai iš ugnies kulto emblematikos virto puošybiniais ornamentais. Tai atskiro tyrimo objektas. Tačiau galima tvirtinti, kad įvairių formų kryžiai ir kryželiai, kaip tradiciniai ornamentai ar net tam tikros valstybinės emblematikos ( herbų, antspaudų ) dalis, randami jau XII - XIV a.

Taigi ankstyvąją kryžiaus formą reikia sieti su įvairių gamtos reiškinių ( ugnies,perkūnijos ar žaibo ? ) ir dangaus kūnų kultu ar pasaulio šalių samprata, o vėliau kryžiaus ženklas virto ornamentu.Lotyniško tipo ( katalikiškas ) kryžius ( crux immissa vel capitata ), kaip svarbiausias krikščionybės simbolis, atsirado gana vėlai. Europoje jis oficialiai pripažintas tik VIII a.

Katalikiško kryžiaus kelias į Lietuvą, ėjęs per Vakarų ir Rytų Europą, buvo ilgas ir dramatiškas. Jis prasidėjo pirmosiomis misijomis IX-XII a., Mindaugo krikštu ( XIII a. vid.), tęsėsi Gedimino valdymo metais ( XIV a. pirmoji pusė ) ir galiausiai krikšto priėmimu Lietuvoje 1387 m. ir Žemaitijoje 1413m. Tačiau kol kryžius visiškai įsigalėjo ir paplito, kol XIX a. Lietuva jau pradadėta vadinti šventa kryžiu žeme, praėjo daug laiko.

Lotyniško tipo kryžiai, iškelti virš Europos bažnyčių, koplyčių ir koplytėlių, taip pat ir kapų paminklai dažniausiai puošti labai kukliai. Na o Šiaurės ir Rytų Lenkijos, Vakarų Baltarusijos, o ypač Lietuvos kryžiai išsiskiria gausia ir gan įvairia ornamentika. Tai pripažysta tiek XX a. pradžios, tiek dabarties liaudies meno tyrėjai. Kai kurie iš jų manė, jog pagal kryžių puošybą galima nustatyti net tam tikras etnografines tautų ribas.

Įvairių laikotarpių memorialiniai liaudies paminklai turting simbolių. Jie išreiškia dangų - saulę,mėnulį, žvaigždes; gyvūnus - žirgus, jaučius, paukščius; augalus - papartį, rūtą, leliją; reiškinius - ugnį, žaibą.Visa tai matome krikštuose, stogastulpiuose, koplytstulpiuose, pagaliau lotyniško tipo kryžiuose. Beveik visa tai atsispindi ir pastatų, namų apyvokos daiktų dekore. Tad Lietuvos geležiniai kryžiai arba medinių ir akmeninių kryžių viršūnės dažnai sudaro nedalomą pagoniškos ir krikščioniškos kultūrų lydinį ir savitą jungtį. Koks nelengvas meniško, grynai lietuviško kryžiaus kelias Lietuvoje, rodytų ir tai, jog jis sulaukė daugkartinių net aukštų katalikų ir protestantų dignitorių draudimų jį statyti. Ir ne vien dvasininkų. Juos draudė statyti Lietuvos bei kitų Baltijos krašų okupantai. Kryžius dažnai buvo ne vien tikybos, bet ir tautos pasipriešinimo okupantams simbolis.

Prūsuose, įvedus krikščionybę, Sambijos vyskupas Mykolas Jungė 1426 m. buvo išleidęs potvarkį „Artikula per Prutenos tenendi et erronei contra fidem abiciendi",kuriame pasakyta, jog draužiama statyti kryžius, neatitinkančius bažnyčios skelbiamų dogmų. Statomi paminklai, nors ir vadinti kryžiais, matyt, buvo tokio pavidalo, kurio bažnyčia nepripažino, t.y. buvo pagoniško tikėjimo ženklas ir pagal skelbiamą vyskupo potvarkį privalėjo būti krikšionių naikinami. Kiek vėliau, 1471 m. , šį draudimą pakartojo vyskupas Ditrichas.

1630 m. panašų įsakymą, draudžiantį statyti koplytėles, kryžius, išleido švedų generalgubernatorius J.Skitė latvių valstiečiams. Panašių draudimų būta ir Estijoje 1641 ir 1645 m.

1738 m. Žemaičių vyskupas G.M. Karpis uždraudė laidoti mirusiuosius pagal vietos papročius. Prie kapų tuokart uždrausta statyti liaudies darbo skulptūras. Naujus suvaržymus memorialnis liaudies menas patyrė 1752 m., kada Žemaičių vyskupas D.Tiškevičius uždraudė į kryžiastulpius statyti šventųjų statulėles.

Nepaisydami draudimų, žmonės statydavo koplytstulpius ir kryžius slapta, naktimis, ar net miškuose. Plačiai žinomame Jurgaičių ( Meškuičių ) piliakalnyje ( Kryžių kalnas ) įvairiais draudimų laikas kiekvieną naktį iškildavo po kelis naujus kryžius, o tai rodo nepaparastą liaudies meno ir tikėjimo tradicijų gajumą. Šiame piliakalnyje buvo pastatyta apie du tūkstančius kryžių ir koplytstulpių, daugiausiai mediniai, fundatorių atgabenti iš pačių tolimiausių Lietuvos vietų. Ši tiesiog unikali kryžių statymo ir jų atstatymo tradicija išliko iki mūsų dienų. Kryžių kalnas šiandien vėl atgimė, vėl gyvena naują savo istorijos laikotarpį, nors „buldozerinių" ateistu kelis kartus buvo naikinamas.

Net XIX a.pab. - XX a.pr. kai kurie dvasininkai buvo susirūpinę vadinamosiomis baidyklėmis. Pavyzdžiui prelatas A.Jakštas, apskritai teigiamai vertinęs liaudies ststomus kryžius, vadinęs juos vertingais tautodailės kūriniais, įspėjo, kad kryžiaus negalima perkrauti nesaikingais puošybos elementais, nes tai jį menkina, karikatūrina, daro iš jo tarytum „pagonišką stovylą".

Negailestingas kryžių likimui buvo ir laikas, ir žmonių abejingumas. Tai akivaizdžiai byloja žinomo Lietuvos geografo, etnografo ir kraštotyrininko I.Končiaus tyrimai. „Soter‘e" ir kraštotyros žurnale „Gimtasis kraštas" jis paskelbė vertingų pakelės paminklų statistinių duomenų, kuriuos surinko per kasmetines etnografines išvykas Žemaitijos keliais. Jau tada - XX a. ketvirtajame dešimtmetyje - jis pastebėjo apytuščius didesniųjų kelių ir kurių ne kurių kelelių pakrašius. Iš viso iki Antrojo pasaulinio karo nukeliavęs Žemaitijos keliais 4815 km. profesorius rado ir aprašė 2699 pakelėse stovėjusius kryžius ir koplytėles, iš kurių vidutiniškai viena ar dvi stovėdavo kiekviename kelio ruožo kilometre. Be abejonės, kraštotyrininkas kruopščiai registravo ne tik medinius kryžius, koplytėles, bet ir geležinius kryžius. I.Končius ne kartą nurodė, jog paminklai pasiskirstę labai netolygiai: vienur jų matyti gana daug ( ypač Tryškių, Viekšnių, Pievenų, Tirkšlių pakelėse), kitur - labai mažai. 1937 m. I.Končius rašė: „Žilosios senovės laikais senieji žmonės mokėjo savo nuotaiką pareikšti, pavaizduoti, sugebėjo gausiai išsaugoti net mūsų jau kitoniškesniems laikams. Mes tokio gyvenimo nebeturime. Dabar tuščiau, tik dabartis. Nebegerbiama praeitis, lyg ateities net nebūtu. Nūdienos kaimas kitaip savo vaizdą būsimoms kartoms kuria". XX a.ketvirtajame dešimtmetyje ne vienas I.Končius skundėsi, kad kryžiai Lietuvoje nyksta, o kartu su jais nyksta ir Žemaitijos rūpintojėlių mistika. Tačiau būta atvejų, kai jaunalietuviai, šauliai ir kitų organizacijų atstovai įvairiomis progomis statė kryžius, tik dažnai jau mažiau papuoštus ir ornamentuotus. Gal todėl A.Rūkštelė ir kvietė atgaivinti gražių, lietuviškų kryžių statymo tradiciją.

Vien gimtajame Č.Kontrimo Dapšių kaime ( buv.Mažeikių ap.) 1925 m. stovėjo 18 koplytėlių ir koplytstulpių. O kokia daugybė kryžių būdavo kiekvienuose kapinėse ! Kryžiai Lietuvoje buvo taip suaugę su kraštovaizdžiu, jog be jų tarsi ir neįmanoma šios šalies įsivaizduoti. Memorialiniai paminklai, vos tik čia koją įkėlus, iš karto bylodavo apie išskirtinį mūsų krašto savitumą.

Liūdna lietuviškų kryžių lemtis atėjo 1940 m., kai Lietuva buvo okupuota ir aneksuota. Po karo jų niekas, išskyrus muziejininkus ir vieną kitą dailininką ar kraštotyrininką, nebrangino ir nesaugojo. Tik kai kurie ypač gražūs kryžiai Kultūros ministerijos rūpeščiu buvo įtraukti į saugotinų paminklų sąrašą. Dalis šių savaimingų ir brangių tautodailės paminklų pateko į muziejus ( ir tai bene geriausia jų lemtis ), bet dau jų ( geležinių viršūnių ir ypač skulptūrų ) buvo išgrobstyta, daug medinių ir kitokių kryžių sąmoningai sunaikinta uoliai vykdant stalininę ir brežnevinę karingojo ateizmo ideologiją.

Dabar atėjo kiti - tautos atgimimo- laikai. Vėl daugelyje vietų atstatomi paminklai, kryžiai, rūpintojėliai. Vėl kyla lietuviški kryžiai ne tik Lietuvoje, bet ir toliąusiose Sibiro platybėse, ten, kur niekuo nekaltų tremtinių atminimui dėl suprantamų priežačių dažnai buvo statomi labai kuklūs paminklai.

Česlovas Kontrimas "Lietuvos geležiniai kryžiai" 1991 m. Vilnius